Bendro pobūdžio patarimai tiems, kurie nori turėti sveiką dvasią sveikame kūne

Įdėta 2015-03-29

Išvertė Jonas

Čia pateikiamas paskutinis skyrius iš Rami Blekt knygos „Trys energijos. Užmiršti sveikatos ir harmonijos dėsniai.“ Kiekvienas jame ras ką nors naudingo; net jeigu jūs jau skaitėte minėtą knygą, mes įsitikinę, kad tikrai ne prošalį dar kartą peržvelgti vieną jos skyrių.

Jeigu tu kada nors panorėsi rasti tokį žmogų, kuris galės įveikti bet kokius, net pačius didžiausius sunkumus ir padaryti tave laimingu, tai paprasčiausiai pasižiūrėk į veidrodį ir pasakyk: „Sveikas!“

Ričardas Bachas

Pirmiausia reikia labai panorėti, kad mūsų gyvenime būtų daugiau dorybės ir harmonijos energijos. Stiprus noras jums garantuos mažiausiai 90% sėkmės. Įvertinkite visus pliusus, kuriuos satvos dominavimas įneš į jūsų gyvenimą – tai sveikata, laimė, ramybė, stipri intuicija, klestėjimas, laimingas asmeninis gyvenimas, sugebėjimas realizuoti giliausias dvasines tiesas. Bet kas svarbiausia – tai, kad satva yra pagrindas veiksnys, siekiant išmokti mylėti ir būti mylimu. Nes jeigu satva nedominuoja, tai žmogaus gyvenime nedaug rasis meilės. Nors besąlyginės meilės išvystymui taip pat reikalingas noras, nes vien tik satva šiam reikalui nepadės.

Dabar atgimsta kultūra, kuriai būdingi tokie dalykai, kaip teisinga vaizduotė, darbas su pasąmone, dešinio smegenų pusrutulio panaudojimas ir pan. Merfis, Silva, Robertas Stounas ir kiti pademonstravo, kaip tai veikia, įrodė, kad žmogus gali greitai pakeisti savo gyvenimą ir pasiekti užsibrėžtus tikslus. Bet kodėl šios metodikos toli gražu ne visiems padeda? Nes jos veikia tik tada, kai žmoguje dominuoja satva, kai jis sugeba pilnai atsipalaiduoti, o jo egoizmo jausmas labai silpnas. Atkreipkite dėmesį į savo bendravimą: draugai, knygos, internetas, televizija... Nedvejodami atsiribokite nuo netikusio bendravimo ir pasistenkite, kad jis būtų kuo satviškesnis – per knygas, paskaitas, mokymąsi. Pageidautina nors kartą per savaitę apsilankyti ten, kur susirinkę žmonės aptaria dvasines temas. Nesivaržykite nutraukti draugystę su žmogumi, kuris nuolatos skundžiasi, gyvena neišmanyme, visiems sudaro problemas, bet visiškai neklauso jūsų patarimų ir tiesiog parazituoja. Tegu mes su jais vaikystėje žaidėme smėlio dėžėje, draugavome mokykloje ar kartu mokėmės institute, bet tai nereiškia, kad jie mūsų draugais turi būti visą gyvenimą. „Jau geriau badauti, negu valgyti kas papuola; geriau būti vienišu, nei būti draugėje su bet kuo“, – sakė žinomas sufizmo poetas ir filosofas Omaras Chajamas. 

Mes nejučiomis palietėme mitybos temą. Maisto svarba ne tik kalorijose. Kartu su maistu mes gauname ir tam tikrą energiją. Svarbu ne tik tai, ką mes valgome, bet ir tai, kokioje atmosferoje, su kokiais žmonėmis valgome ir pan. Pageidautina valgyti ramioje aplinkoje, išjungus televizorių, nevaikštant. Pamėginkite mėnesį laiko valgyti neskubėdamas, atidžiai sukramtydamas maistą, sudarytą iš satviškų produktų; prieš tai būtinai pasimelskite – ir su nuostaba pastebėsite, kad jūsų gyvenimas ir jūs pats keičiatės gera linkme.

Laikykitės švaros – tiek vidinės, tiek išorinės. Vidinė švara – tai vidinė ramybė ir nesavanaudiškos, kūrybingos, pozityvios mintys, kupinos meilės. Čerčilis sakė: „Didybės kaina – atsakomybė už kiekvieną mintį.“ Šiame pasaulyje viskas prasideda nuo minties. Taigi sekite savo minčių eigą. Jos parodys, kas su jumis bus rytoj: jausitės sveikas ar nelabai, seksis ar ne visai. Budizme sakoma: „Jeigu norite atsikratyti kančių, turite kontroliuoti savo mintis.“ Jeigu jose vyrauja pyktis, pavydas, nuoskaudos, godumas, kerštingumas ar jaučiamės nuskriausti – tai mums „šakės“. Žinoma, satviška mityba kažkiek atitolins tą momentą, bet vis tiek neišgelbės. Ajurveda teigia, kad svarbiausia mūsų negalavimų priežastis yra neramus protas. Vidinė švara liečia ir vidaus organus. Šiuolaikinio žmogaus, sulaukusio 40 metų, žarnyne gali būti maždaug 10 kilogramų, taip sakant, presuotų išmatų, sumišusių su gleivėmis ir tulžimi. Tačiau jam visai vis tiek, svarbiausia išoriškai gražiai atrodyti. Tai aistros guna. Bet ar toks žmogus gali būti sveikas? Neseniai kažkokiame laikraštyje perskaičiau apie anglų mokslininkų tyrimų rezultatus. Jie nustatė, kad 95% susirgimų – tai žarnyne susikaupusių šlakų ir toksinų poveikio rezultatas. Ajurveda laikosi panašios nuomonės. Norint tokių dalykų išvengti, reikia teisingai maitintis, užsiimti fiziniais pratimais ir laikas nuo laiko valyti skrandį, žarnyną, kepenis, inkstus ir pan. Yra daug literatūros, kurioje duota įvairių valymo procedūrų metodikos.

Išorinė švara liečia kūną, drabužius, namus ir pan. Kaip manote, kokia energija, kokia guna vyrauja pas kiaules – dorybės, aistros ar neišmanymo? Žinoma, kad pastaroji. Kiaulės mėgsta purvą ir net ėda išmatas, tarsi tai būtų koks skanumynas. Gulėdamos šiukšlyne, jos jaučiasi kaip mes penkių žvaigždučių viešbutyje. Tačiau dievai ir angelai jau kitoje gunoje. Todėl turime apsispręsti, kokia energija mums artimesnė. Reikia bent kartą per dieną pasinaudoti dušu (moterims, jeigu turi ilgus plaukus, nebūtina kasdien plauti galvą). Kasdien keisti apatinius ir kojines. Kelnes, marškinius – ne rečiau kaip kartą per tris dienas. Namuose, ypatingai valgomajame, turi būti švaru. Dievai ir brahmanai negaili laiko švaros palaikymui. O jūs gailite? Tada nesistebėkite, kad su jumis netinkamai elgiasi aplinkiniai, na, ir pati visata. Atminkite, kad jeigu jūs rengiatės švariais drabužiais, tačiau namuose betvarkė ir nešvara, tai jūsų auroje bus daug tama-gunos.

Taip pat svarbu kalbos švara. Necenzūriniai žodžiai – tama-guna. Net vienas žodis gali labai užteršti. Prie alaus kiosko jūs išgirsite gal tik penkis žodžius, bet užtat kokiuose deriniuose... Labai svarbu, kad kalba būtų apgalvota ir maloni klausytis. Kaip taisyklė, reikia vengti daug kalbėti. Daugelį gali įžeisti palyginimas su kiaulėmis, bet tada turite pasirinkti, kuo norite būti – aristokratu ar plebėju. Aristokratai – aukštos kultūros žmonės, o ne tie, kurie netikėtai pralobo. Jie mandagūs, ramūs, daug laiko skiria intelektualiam tobulėjimui, gyvena gamtos prieglobstyje, laikosi savo žodžio ir pan. Taigi akivaizdu, kad pas juos dominuoja satva. Tokius žmones visur lydi sėkmė. Todėl sovietiniais laikais juos, o taip pat dvasininkus naikino, nes žinojo – gali juos šmeižti, atimti materialias pragyvenimo priemones, jie vis tiek bus lyderiai, nes satviška energija yra sėkmės garantas. Daugelis galvoja – užsidirbsiu daugiau pinigų, tapsiu žinomu, ir visi mane gerbs ir mylės. Bet jeigu charakterio savybės lieka tos pačios ir dominuoja neišmanymas, tai toks žmogus tampa tik turtingu plebėju, griaunančiu savo ir kitų gyvenimą.

Užsiiminėkite meditacija, joga, kvėpavimo technikomis, mokykitės atsipalaiduoti. Pripraskite prie ankstyvo kėlimosi. Kuo daugiau būkite gamtoje. Labai svarbu visus veiksmus, skirtus savo tobulėjimui, daryti reguliariai. Satva – tai pastovumas. Geriau daryti mažiau, bet nuolatos. Labai svarbu mokėti atsipalaiduoti taip, kad nebūtų jokios įtampos, kai ji nereikalinga. Yra keletas atsipalaidavimo lygių – tai sąmonės, nervų bei raumenų atpalaidavimas. Reguliariai praktikuojant relaksaciją, išvengiama energijos praradimo, be to, organizme kaupiasi prana – gyvybinė energija. Gyvūnai ir naujagimiai – štai pas ką galima mokytis atsipalaiduoti. O iš vaikų mokykimės juoktis. Kuo daugiau neišmanymo pas žmogų, tuo labiau jis suniuręs. Jis nustoja juoktis ir net šypsotis. Šešių metų vaikas nusišypso ar juokiasi gal 300 kartų per dieną, o suaugęs – tik 15 kartų. O jūs? Jeigu mažiau kaip 100 kartų (pasišaipymas nesiskaito), vadinasi, pas jus dominuoja radža ir tama gunos. Šių rekomendacijų neužteks, jei nesinaudosite mantromis ir maldomis. Ajurveda, kaip ir visa rytietiška psichologija, kalba apie išskirtinę gydymo garsinėmis vibracijomis svarbą. Robertas Stounas, pasaulinio garso pozityvaus mąstymo ir sugebėjimo į savo gyvenimą pritraukti turtus ir sėkmę mokytojas, filosofijos daktaras ir 86 knygų, išleistų milijoniniais tiražais, autorius savo populiarioje knygoje „Gyvenimas be apribojimų“ rašė:

„Kuo glaudesnis bus jūsų ryšis su Kūrėju, tuo produktyvesnis bus jūsų gyvenimas, įskaitant tokius jo atributus, kaip komfortas, malonumai ir sveikata. [...] Nėra pozityvesnių minčių, kaip mintys apie Kūrėją. [...] Jeigu pradėsite su meile galvoti apie Kūrėją, sustiprės jūsų ryšys su ta sfera, iš kurios mes gauname dievišką pagalbą.“

Jis pataria mums tuo užsiimti kartojant Dievo vardus, kaip tai daro pusė planetos gyventojų. Bet šiuolaikinėje civilizacijoje, kurioje vyrauja judaizmas ir krikščionybė, Dievas minimas daugiau kaip keiksmažodis: „Dieve, koks košmaras“, „O Jėzau, koks karštis“ ir pan. Tai prasidėjo XX amžiuje. Katalikų vienuoliai, net ir eiliniai pasauliečiai visada turėjo rožančius. Protestantai kiekviename savo susiėjime giesmėmis šlovino Aukščiausiąjį. Pravoslavai visada teikė didelę reikšmę Dievo vardų kartojimui. Štai ištrauka iš žinomos ir labai rekomenduotinos knygos „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“, kuri bus visiems naudinga:

„Senolis su meile išklausė mano prašymą ir pasikvietė pas save:

– Užeiki dabar pas mane – aš tau duosiu Bažnyčios tėvų knygą, iš kurios su Dievo pagalba tu galėsi aiškiai suprasti ir nuodugniai išmokti melstis.

Mes įėjome į celę, ir senolis ėmė taip aiškinti:

– Nepaliaujama vidinė Jėzaus malda yra nenutrūkstamas, niekuomet nepaliaujantis šaukimasis Viešpaties Jėzaus Kristaus lūpom, mintimis ir širdimi, nepamirštant nuolatinio Jo buvimo drauge ir meldžiant Jo pasigailėjimo – visur ir visada, ką tik veiktum, netgi miegant. Meldžiamasi tokiais žodžiais: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Ir jeigu kas įpras taip šauktis Dievo, patirs didelę paguodą ir poreikį šitaip melstis visuomet, taigi be maldos nebegalės ir būti, o ji jau pati iš širdies liete liesis.“

Didis šventasis, profesionalus gydytojas ir jogos mokytojas Šivananda Svamis savo straipsnyje „Dvasinis kelias į sveikatą ir laimę“ rašė:

„Proto vibracijos nėra harmoningos, nes jį veikia radžas (aistros) ir tamas (inercijos) energijos: simpatija ir antipatija, geismas, pyktis, baimė ir pavydas. Kaip jūs galite tikėtis tikros laimės ir sveikatos, kai jūsų organizme vyrauja tokie jausmai? [...] Pagrindiniai sveikatos ir ilgo gyvenimo komponentai yra maldos, džapa (mantros ar maldos kartojimas vienumoje), kirtanas (kolektyvinis šventų vardų giedojimas), meditacija, ramybė, kosminė meilė, saikingumas, reguliuojamas gyvenimas, neužterštas oras, nuolatiniai fiziniai ir kvėpavimo (pranajama) pratimai, saulės vonios ir sveika, pilnavertė mityba. Stenkitės visame kame regėti Dievą. Tada galėsite mėgautis realiu pasauliu, sveikata ir laime.“

O štai eilutės iš kito nuostabaus jo straipsnio „Dievo vardas“:

„Dievas ir Jo vardai identiški. Jie neatsiejami vienas nuo kito. Dievas ten, kur kartojami Jo vardai. Atmosferą persmelkia šventos vibracijos. Įsigali ramybė, palaima ir tyrumas. Jo vardas neša meilės žinią. Jo vardas išlaisvina sielą nuo liūdesio, nerimo ir priklausomybės. Jo vardui nėra jokių ribų, jokių barjerų. Jo vardas apvalo nuodėmingą netikrą „aš“ ir jį išaukština, pakylėdamas iki universalios sąmonės didybės ir atvesdamas pas Dievą.“

Kitas šventasis, valstybės veikėjas, mokslininkas ir mokytojas Šryla Bhaktivinoda Thakuras savo knygoje „Šry Harinama Čintamani“ rašė:

„Nėra tyresnio žinojimo už šventą vardą, ir nėra galingesnio įžado, kaip įžadas kartoti šventus vardus. Nėra efektyvesnės meditacijos formos, kaip meditacija į šventus vardus, ir jokia praktika neduoda didesnių rezultatų, kaip vardų kartojimas. Nėra didesnio atsižadėjimo, kaip vardo šlovinimas, ir niekas negali suteikti didesnio nusiraminimo, kaip šventas vardas. Nėra pasaulyje dorybingesnio poelgio, kaip kreipimasis į šventus vardus; nėra aukštesnio tikslo už tą, kuris pasiekiamas kartojant vardus, nes jie duoda aukščiausią išsivadavimą, aukščiausią rimtį ir nuveda mus į aukščiausią buveinę. Šventų vardų kartojimas yra aukščiausia atsidavimo forma, tyriausia gyvos būtybės paskata, aukščiausia meilės išraiška ir geriausias būdas atminti Viešpatį. Šventas vardas yra visų priežasčių priežastis, jis nesiskiria nuo Aukščiausio Viešpaties, ir todėl garbinamas kaip aukščiausias mokytojas ir išganytojas.“

Todėl kur jūs bebūtumėte, ką beveiktumėte, įpraskite kartoti Dievo vardus ar jų klausytis. Toks įprotis greitai bet kurį žmogų iš neišmanymo gunos pakylės iki dorybės lygio, o labai norint – iki transcendencijos. Dievas turi begalinę daugybę vardų. Jūs galite pasirinkti sau artimesnį: Jėzus, Alachas, Buda, Jehova, Krišna ir pan. Pagrindinės vedinės mantros – Om Namo Narayanaya, Om Namo Bhagavate Vasudevaya, Om Namah Shivaya. Mūsų amžiui tinkamiausia ir stipriausia mantra, kaip patikina visi vediniai mokytojai, įskaitant Šivananda Svamį – tai Hare Krišna maha-mantra (Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare). Ši malda – tai kreipimasis į Dievą, ir ji atneša sėkmę. Jos vertimas būtų maždaug toks: „O Aukščiausiasis! Prašau, leisk man Tau tarnauti!“ Svarbiausia šiaurinių budistų mantra: „Om Mani Padme Hum.“ Ji labai skirtingai suprantama ir verčiama. Pagrindiniai būtų tokie: „Om, tu esi brangakmenis lotoso žiede“ ir „Visata panaši į brangakmenį ar kristalą, esantį mano širdies centre ar lotose, kursai esu aš; jis išreikštas, jis švyti mano širdyje.“ Lama Govinda parašė visą knygą apie šios mantros prasmes. Krikščionybėje: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk mūsų!“ (labiau šiuolaikinis variantas). Korane sakoma: „Ir paminėk Dievo vardą ryte, vakare bei naktį; garbink Jį ir šlovink jį ilgos nakties metu!“ Vienos iš svarbiausių maldų (savotiškos mantros) islame ir sufizme šios: „Alach akbar“ (prasmė maždaug tokia, kad nėra nieko, ką būtų galima prilyginti Dievui, ir Jis pranoksta viską, ką mes apie Jį įsivaizduojame); taip pat „La ilach ila lach“ („Nėra dievybės, išskyrus Vienatinį Dievą, ir Jis vienintelis Vienatinis“). Žinoma, kalbant apie pagrindinių dvasinių mokymų principus, negalima nepaminėti judaizmo. Jo išminčiai aiškina, kad kopėčios, kurias Jokūbas matė sapne, ir kuriomis Viešpaties „angelai lipo į viršų ir leidosi žemyn“, taip pat simbolizuoja maldą. Parodęs Jokūbui tas kopėčias, kurios „stovi ant žemės ir siekia dangų“, aiškina išminčiai, Dievas tuo pačiu jam parodė, kad malda panaši į kopėčias, jungiančias žemę su dangumi ir žmogų su Dievu. Maldos žodžiai, kai jie tariami su įsigilinimu, ir geri rezultatai, pasiekiami meldžiantis, virsta angelais, kurie pakyla pas Dievą, o Jis atgalios siunčia kitus angelus su Savo palaiminimais. Štai kodėl Jokūbas sapne matė, kad angelai „lipo į viršų ir leidosi žemyn“, nors, atrodytų, kad jie pirma turėtų nusileisti, o paskui pasikelti. Žmogus turi būti paniręs į nuoširdžią maldą, nesvarbu, ar jis stovi „kopėčių“ apačioje (materialus gyvenimas – kova už būvį, turtų troškimas ir pan.), ar viršuje (nesavanaudiška tarnystė pasauliui, ramybė, gyvenimas be prisirišimų). Daugelis galvoja, kad judaizme visada buvo draudimas minėti ar šiaip ištarti Dievo vardus. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Gal prieš 3500 metų Dievas paliepė Mozei:

„Dievas vėl kalbėjo Mozei: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams: Viešpats, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.“

Dievo vardas buvo labai gerbiamas, nes jis atstovavo ir charakterizavo Patį Dievą. Juk Dievas Pats paskelbė Savo vardą ir nurodė Savo tautai jį minėti, tuo labiau, kad žydų kanone, Biblijoje, Jo vardas minimas 6828 kartus. Tačiau dievoti žydai laikė ne pagarbą Dievui minėti Jo vardą. Kalbant apie senovinį rabinų draudimą, neparemtą Tora, minėti Dievo vardą, tai rabinas A. Marmoršteinas savo knygoje „Senasis rabinų mokymas apie Dievą“ rašo:

„Kažkada šitas draudimas (minėti Dievo vardą) žydams buvo visiškai nežinomas... Nei Egipte, nei Babilone jie nieko nežinojo apie nurodymą, draudžiantį minėti Dievo vardą (tetragramatoną) kasdieniniuose pokalbiuose ar pasisveikinant, todėl jo ir nepaisė. Bet nuo III a.prieš mūsų erą ir iki III mūsų eros amžiaus toks draudimas jau buvo, ir žydai dalinai jo laikėsi.“.

Tad kaip atsirado tas draudimas minėti Dievo vardą? Tas pats A. Marmoršteinas atsako:

„Elinizmo, kuris priešinosi žydų religijai, o taip pat atsimetusių šventikų ir diduomenės įtakoje užgimė taisyklė neminėti tetragramatono šventovėje [Jeruzalės šventykloje]“.

Uoliai laikydamiesi šios taisyklės jie slopino visus bandymus minėti Dievo vardą, tuo pačiu pašalindami tai, kas tikrąjį Dievą skiria nuo kitų dievų. Spaudžiami religinės opozicijos ir atsimetėlių žydai nustojo minėti Dievo vardą. Tačiau, kaip sako A. Kouenas, „bibliniais laikais žmonės drąsiai vartodavo [Dievo vardą] kasdieninėje kalboje“. Pradžios knygoje (12:8) pasakyta, kad žydų tautos patriarchas „vardu šaukėsi Viešpaties.“ Dauguma tų, kurie rašė žydišką Bibliją, laisvai ir kartu pagarbiai naudojo Dievo vardą iki V a. prieš mūsų erą, kai pasirodė pranašo Malachijo knyga. Įdomu tai, kad pirmą tūkstantį metų po to, kai Mozė ant Sinajaus kalno gavo Dievo įstatymus, kurie tapo Toros (Senojo Testamento) pagrindu, judėjai meldėsi savais žodžiais. Tik žymiai vėliau pasirodė griežti kasdieninių maldų reglamentai ir draudimas minėti Dievo vardą. Mano nuomone, mums reikia naudotis kanoninėmis maldomis, ypač tomis, kurias sudėjo dvasinį tobulumą pasiekę išminčiai, bet kartu būtinai melstis ir savais žodžiais. Mums reikia labai pagarbiai apsieiti su Dievo vardais, bet kartu vengti kraštutinumo, kai atsisakoma juos minėti ir net užrašyti. Vienas iš daugybės palankių momentų, kuriuos žmogus gauna kartodamas Dievo vardus, – jis nustoja koncentruotis į save, savo kūną ir pasineria į aukščiausią realybę (kiekvienas garsas turi tam tikrą formą), taip pat įgyja dieviškas savybes, kurios jam užtikrina sveikatą, laimę ir sėkmę. Koncentracija į save sustiprina egoizmą ir tampa daugelio kančių priežastimi, koncentracija į savo kūną sustiprina neišmanymą. Mes virstame tuo, apie ką galvojame. O kūnas, kaip minėjome, yra neišmanymo gunoje.

Mes gyvename nuostabiu laiku, kai paprastas žmogus gali suvokti šias tiesas ir jų pagrindu sureguliuoti savo gyvenimą. Kitose epochose tam prireikdavo šimtus kartų persikūnyti. Kita vertus, narkotikai, internetas, apskritai šiuolaikinė kultūra sudaro prielaidas labai lengvai degraduoti, bet apie tai net galvoti nesinori. Išminčiai šį amžių šlovino dėl jame esančios galimybės greitai tobulėti, o taip pat dėl to, kad dabar veiksmingiausia priemonė įgyti dievišką meilę yra tokia paprasta – tai šventų Dievo vardų kartojimas.

„Šukadeva Gosvamis tęsė pasakojimą: Mano brangus karaliau, Viešpaties šventų vardų giedojimas pašalina net didžiausių nuodėmių pasekmes. Todėl visoje visatoje nėra nieko palankesnio už sankirtanos šventų vardų kartojimo judėjimą. Meldžiu, pasistenk tai gerai suprasti, kad ir kiti tai pripažintų.“

Aš pažįstu gerus psichologus, kurie pacientams pataria kartoti šias mantras, imtis nesavanaudiškos veiklos, pradėti satvišką gyvenimo būdą, ir netrukus tie nelaimingi žmonės, kamuojami depresijų ir kančių, visiškai atsikrato savo problemų ir patys ima spinduliuoti laimę kitiems. Svarbiausia – kelio pradžioje nepasidaryti kokios nors pavojingos sektos, kulto ar religinės organizacijos fanatišku pasekėju. Nors kartais (labai retai) ir tokius dalykus reikia patirti kelyje į harmoningą gyvenimą.

Visiems linkiu ramaus proto, atmesti egoizmą ir pasinerti į meilės vandenyną!

Būkite laimingi, sveiki, ir telydi jus sėkmė!

हरे कृष्ण हरे कृष्ण कृष्ण कृष्ण हरे हरे हरे राम हरे राम राम राम हरे हरे
info@vedukeliu.lt
© 2018 VeduKeliu